Naujienos

Medžioklė su Vokiečių vachtelhundų veislės šunimis Kauno medžiotojų klube “Lėdas”

Š. m. sausio 21 dieną Kauno medžiotojų klube „Lėdas” įvyko įsimintina varyminė medžioklė, kurios pagrindiniai dalyviai buvo Vokiečių vachtelhundų veislės šunų atstovai. Gimus įdėjai surengti varyminę medžioklę su šios neeilinės veislės šunų pagalba daugelis medžiotojų į tai žiūrėjo skeptiškai. Visus neramino klausimas, kaip šis ilgaplaukis, ilgaausis, rudos ar rudai pilkos spalvos, nedidelio ūgio, bet kresnas, linksmas, temperamentingas ir azartiškas šunelis galės susidoroti su jam pateiktomis užduotimis - eiti viena linija su varovais ir varyti medžiojamuosius žvėris. Daugelį kolegų į šią medžioklę vedė smalsumas, kas tas vachtelis, kaip jis dirbs varymo metu, juk visi esame matę puikiai dirbančių Lietuvių pamėgtos šunų veislės laikų atstovų darbą medžioklėje, bet čia juk „spanielis”, kuris puikiai tinka paukščių medžioklėje, sėkmingam sužeistų žvėrių sekimui kraujo pėdsaku, bet tai juk varyminė medžioklė. Visus kankino klausimas, ar šie draugiški, turintys didelį medžioklės azartą, lengvai dresuojami ir paklusnūs šunys, prilygs „varymo karaliais” vadinamai šunų veislei laika.

Ir štai išaušo ankstyvas sausio 21 dienos rytas. Žadintuvas dar tyli, bet aš jau keliuosi, nes šiandien neeilinė varyminė medžioklė, medžioklė su Vokiečių vachtelhundais. Pajutusi, kad aš jau atsikėliau, nedrąsiai pakelia galvą ir mano kalytė, ji žino, kad šiandien ta diena, kai ji su savo bendraveisliais draugais bus pagrindiniai šios gražios medžioklės dalyviai. Ji jau pasiruošusi, stovi prie durų, ir azartišku žvilgsniu stebi mane, kaip aš pilu verdantį vandenį į termosą ir namai pakvimpa mėtomis, kaip traukiu iš šaldytuvo dar vakare suteptus sumuštinius. Rengiuosi iš vakaro suruoštus medžioklinius rūbus, ir laukiame kartu, kada kolega atvažiuos mūsų pasiimti. Pagaliau sulauktas telefono skambutis ir kolega jau stovi kieme. Kelionė į Kauno medžiotojų klubo „Lėdas” mežioklės plotus su gera kompanija, bei nuotaika neprailgo. Nuvykus į medžioklės plotus, mus pasitiko gausus būrys medžiotojų ir žinoma vachtelhundų veislės atstovai. Medžioklėje užsiregistravo trisdešimt keturi medžiotojai, tarp jų buvo mus atstovaujantis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (toliau-LMŽD) pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas, LMŽD kinologas Vytautas Tamošiūnas ir daugelis kitų garbingų Lietuvos medžiotojų. Savo gausumu nenusileido ir Vokiečių vachtelhundų veislės vedliai su savo augintiniais. Į šią medžioklę atvyko dešimt šunų su savo šeimininkais, tarp kurių buvo šios veislės puoselėtojai Modestas Mėlinauskas, Rimvydas Čereška, Danielė Lufino, Mantas Sabalinka, vachtelių tėvu Lietuvoje vadinamas Evaldas Kuodaitis, ir kiti šios veislės mylėtojai.

Medžioklė prasidėjo tradiciškai - medžioklės rikiuote. Jos metu Kauno medžiotojų klubo „Lėdas” pirmininkas ir šios neeilinės medžioklės vadovas Mindaugas Prakopimas tarė pasveikinimo žodį, priminė apie saugios varyminės medžioklės taisykles, informavo ką šiandieną medžiosime ir išdėstė medžioklės eigą. Po rikiuotės mes jau automobiliuose, judame link pirmo varymo. Varysime mūsų vadinamą „Girutės” kvartalą. Palaukiame kol medžiotojai užstos kvartalo linijas ir mes su šunimis pajudame į savo vietas. Ilgai netrukus gaunu signalą iš medžioklės vadovo, kad galima pradėti varymą. Paleidžiame šunis, OPA OPAPA ir mes jau medžioklės kvartale! Paėjus keliasdešimt metrų, pasigirsta pirmi šunų balsai, tai reiškia kad aptikti švieži žvėrių pėdsakai! Medžioklė vis tampa azartiškesne, miškas skamba nuo šunų skalijimo, gražu klausytis... Judam toliau, mano ir kolegos kalytės, matau, užuodė šviežius pėdsakus, lojimas ir pakyla būrys stirnų, bet jų šiandien nevalia medžioti, todėl švilpuko pagalba atšaukiu „azartiškas medžiotojas“, kurios paklusniai grįžta į liniją. Eidamas užšalusiu mišku, vėl priekyje išgirstu savo kalytės balsą, krūtinėje daužosi širdis, įdomu, ką dabar ji aptiko šiame sename kirtime. Priėjęs arčiau išvydau, kaip mano šuo šokinėja aplink didžiulį 5-6 metų kuilį ir vis jį aploja. Aš nedrąsiai sušunku OPA, ŠERNAI EINA!!! Ir šio kirtimo „karalius“ metasi bėgti link manęs, akimirkai buvo pasidarę nejauku, šuo lodamas sekė jam iš paskos, pamatęs mane, gražuolis šerno patinas metėsi į dešinę, ir lanku aplenkė mane. Išgirdęs šuns lojimą už nugaros, vėl švilpuko pagalba pasišaukiau savo augintinę į liniją. Neilgai trukus pasigirsta pirmieji šūviai, šunys po šūvių dar labiau suaktyvėja, atrodo nebeliko nei vieno kelmelio, nei vieno urvelio, kur nebūtų buvusi „įkišta“ ta ruda nosis!!! Varymas eina į pabaigą, dar keli šūviai. Priekyje matau savo šunį, ji trumpam stabtelėjo, pakėlė nosį, matau kad kažką užuodė ir azartiškai įbėgo į jauną eglynėlį, po kelių sekundžių pasigirsta lojimas. Iš eglynėlio išbėga 10-12 šernų banda, kuri tiesiai vejama į medžiotojų liniją. Dar du šūviai... Medžioklės rago gausmas skelbia apie varymo pabaigą. Visi susirenkame sutartoje vietoje, aptarti šio varymo įspūdžius ir rezultatus. Žvėries buvo daug, praktiškai kiekvienas medžiotojas matė savo šūvio linijoje medžiojamą žvėrį, bet ne visiems buvo galimybė saugiai ir užtikrintai paleisti šūvį, juk saugumas medžioklėje pats svarbiausias. Susirinkę medžiotojai jau po pirmo varymo stebėjosi vachtelhundu darbu, tie kas pradžioje buvo skeptiškai nusiteikę, gyrė ir liaupsino mūsų šunelius. Jie stebėjosi, kaip žvėris lėtai išeina į liniją, nebėga kaip apiplikytas verdančiu vandeniu, taip medžiotojas linijoje gali neskubėdamas įvertinti žvėrį ir situaciją prieš paleisdamas šūvį. Vokiečių vachtelhundai tuo ir pasižymi, jie nepuola draskyti žvėries, jie jį aploja panašiai kaip skalikai, ir veja žvėrį gana lėtai, nes pusę savo plaučių išnaudoja lojimui, kita pusė plaučių aprūpina deguonimi šuns raumenis, todėl žvėris juda lėtai varoma kryptimi. Tai pat medžiotojams kėlė nuostabą šunų paklusnumas, kaip šunys net ir vydami žvėrį per liniją, nebėga dar kelių kilometrų, o visi kaip susitarę sustoja medžiotojų linijoje. O kam žvėrį vyti, jei toliau jau niekas nestovi? Tai yra šių šunelių lengvos dresūros rezultatai. Žvėris vejamas iki linijos, tai pat vedliui atšaukiant šunį nuo persekiojamo žvėries, šuo turi tam besąlygiškai paklusti tą pačią sekundę. Aptarę pirmo varymo rezultatus su karštos arbatos puodeliu , užkandę iš vakaro suteptais sumuštiniais, traukiame link antro ir paskutinio šios medžioklės varymo. Gaunu signalą, kad medžiotojai jau baigia išsirikiuoti savo linijoje, išrikiuoju varovus, ir varymas prasideda! Neilgai trukus, vėl visas miškas skamba nuo šunų lojimo, prieš mane pakyla elnių banda, tarp jų du raguoti. Ilgai neužsibuvę mano matymo zonoje, elniai patraukia į miško tankmę. Varymas tęsiasi, šunų balsai skamba kaip per karališką medžioklę. Pasigirsta pirmi šūviai, po kelių sekundžių vėl šūviai. Artėjame prie medžiotojų linijos, iš griovio šuo pakėlė eilinę šernų bandą, kuri nubėgo į medžiotojų liniją, bet šūvių nepasigirdo. Medžiotojas neturėjo saugios progos sušauti į atvytus ilgašnipius, nes varovai su šunimis buvo jau čia pat. Signalas, kad varymas baigtas ir visi medžioklės dalyviai renkasi klubo sodyboje, kur iš ryto ir prasidėjo ši neeilinė medžioklė. Susirinkę į rikiuotę, suguldome ir pagerbiame sumedžiotus žvėris, o jų išties nemažai: briedžio jauniklis, penki šernai ir zuikis. Aišku, šūvių buvo žymiai daugiau, bet ne visi jie buvo taiklūs. Kitaip ir negali būti, kaip juokauja vyresni medžiotojai, jei visi „jaunuoliai” pataikytų, tai žvėrių sumažėtų. Po žvėrių pagerbimo, apdovanojamas medžioklės karalius ir gražiausia šuns šeimininkė su savo augintine. Kiti šuneliai neliko nuskriausti, jiems Kauno medžiotojų klubo „Lėdas” pirmininkas įteikė po sąžiningai užtarnautą skanėstą. Medžioklė baigta! Medžioklei valio! Paskelbė medžioklės vadovas ir pakvietė visus dalyvius vakarienės metu aptarti medžioklės įspūdžių į mūsų draugo Vido sodybą „Medžiotojų sostinė”. Susirinkę už stalo ir skanaudami „Medžiotojų sostinės” šefo paruoštą vakariene, dalinomės medžioklės įspūdžiais ir šunų darbu varyminėje medžioklėje. Visi buvo sužavėti, kaip medžioklėje dirba Vokiečių vachtelhundai. Nesvarbu, ar tai ankstyva vasara, kai sėlini laukais ieškodamas medžiotino stirnino ar tykoji bokštelyje šaltą žiemos vakarą laukdamas šerno, o gal rugsėjį medžiojį Lietuvos girių karalių elnią, šis šuniukas visada šalia tavęs ir laukia, kol po netaiklaus šūvio galės pasitarnauti savo šeimininkui sekdamas kraujo pėdsaku. O dar rugpjūtį prasidedančios vandens paukščių medžioklės, kai su džiaugsmu vachtelis šoks į vandenį ir atneš šeimininkui jo sumedžiotą laimikį. Ir žinoma nuo spalio vidurio prasidedantis didysis medžioklės sezonas, kai šuo pasiruošęs azartiškai ir su balsu varyti medžiojamuosius žvėris. Net ir pradžioje medžioklės, buvę skeptikai, nusiėmė kepures prieš šios veislės atstovus, visi vienbalsiai sutiko, kad Vokiečių vachtelhundai viena iš universaliausių medžioklinių šunų veislių, idealiai tinkanti Lietuvos medžiotojui. Garbė medžiotojui, garbingai sumedžioti žvėrį su geru šunimi.

Autorius: Nerijus Šedbaras

© N. Šedbaras, 2017
  Visos teisės saugomos

______________________________